Pagal rekomendaciją dirbu su vaikinuku iš Ukrainos, kuriam turėdamas paieškos sutartį (tai reiškia, jog jis
man moka komisinius, jog surasčiau gerą variantą, suderėčiau normalią kainą) ieškau 3 kambarių buto
Vilniuje. Reikalavimai nėra ypatingi: ne pirmas aukštas, naujos statybos namas, 80 kv.m plotas.
Peržiūrėjom plius minus 10 variantų: kai kuriuos objektus pardavinėjo kolegos NT brokeriai, kai kuriuos
patys savininkai. Būtent apie patirtį su pastaraisiais ir norėtųsi papasakoti. Taigi:

Apžiūra Nr. 1 – butas Didlaukio g. Šiaip ne taip suderinam laiką su savininku, nes jis labai užsiėmęs: iš
pradžių buvo daug darbų, po to atostogavo. Ok, iš 3 karto pavyksta suderinti. Atvažiuojam, bute užgesintos
šviesos, įėjus matau kaip žmona su chalatu neria į vaiko kambarį, kad mums nesirodyti. Apžiūrim butą,
savininkas susirietęs pasakoja, kad viską tikrai darė ne pardavimui, o kaip sau (čia tas pats kaip visi
automobilių pardavėjai pasakoja, jog automobiliu važinėjo moteriškė į sodą arba kunigas į mišias). Prieinam
iki vaiko kambario, vyras atsiprašo mūsų ir pabeldžia į duris, pats užeina pasižiūrėti ir ženklais parodo, jog
užeiti galima. Žmona su savo chalatėliu sėdi ant lovos, visiems nejauku, todėl neužsibūnam. Buto kaina
maždaug 20% didesnė nei reali. Bandau tą savininkui švelniai pasakyti, bet jis sako, kad niekur neskuba ir
laukia „savo pirkėjo“, kuriam būtent čia reikia buto. Mums išeinant mesteli, kad jei ką, tai galėtų numesti
„kokią štukelę“. Tai ačiū jums labai, pagalvosim.

Apžiūra Nr. 2 – butas Nidos g. Skambinu skelbime nurodytu telefonu. Atsiliepia vidutinio amžiaus vyras ir
pokalbį pradeda iškart mesdamasis į ataką:

- Sakyk, kas toks esi. Iš foninio triukšmo suprantu, kad brokeris – man tarpininkavimo paslaugų
nereikia.
- Aš jums ir nieko nesiūlau. Aš noriu klientui parodyti butą.
- Žinau aš tuos jūsų klientus. Aš jokių sutarčių nepasirašinėju, komiso nė euro nemokėsiu, jokių aktų
nepasirašinėsiu – sąlygas greitakalbe diktuoja sušilęs pardavėjas.
- Jeigu leistumėt įsiterpti, tai pasakyčiau, kad aš iš jūsų NIEKO NEPRAŠAU. Noriu parodyti savo
pirkėjui, kuris yra realus (iš mėsos ir kraujo), jūsų butą.

Taigi po 7 min chaotiško pokalbio šiaip ne taip pavyksta išaiškinti, jog man tikrai jo kaip kliento nereikia ir
pavyksta sutarti buto pasižiūrėjimą kitai dienai. Sutartu laiku pardavėjas laukia mūsų apačioje, klausia mano
kliento, ar jis sau perka, ar turi pinigų, iš kur atvykęs ir t.t. Praėję žandaro kvotą ir face control užeiname į
butą. Savininkas rodo savo apartamentus, visus navarotus (kaip bare švieselė užsidega, kaip lova
išsiskleidžia), kelis kartus pakartoja, kad neskuba parduoti, kad šiaip net ir nelabai nori parduoti (vakar
norėjo, šiandien situacija truputį pasikeitė tai net ir gaudamas prašomą kainą labai svarstytų, ar parduoti),
todėl nenuleis NĖ EURO. Skelbime šeimininkas rašo, jog butas 75 kv.m. Paprašau parodyti kadastrinę bylą.
Joje buto kvadratūra yra 71 kv.m + 4 kv.m balkonas. Sakau, jog balkono kvadratų nereikia įtraukti į bendrą
sumą ir apmokestinti kaip buto kvadratų, bet žodžiai nueina į tyrus. Tai labai ačiū, pagalvosim. Išeinant dar
išsikalbam, jog pardavėjas yra mano gero pažįstamo bendradarbis, tai pardavėjas atsiprašo už nemalonų
bendravimą, nes jį tiesiog „užknisę visi tie rodymai ir žmonių lindimas“. Ok, tai tikiu, kad labai sėkmingai
parduosit butą su šita energija.

Apžiūra Nr. 3 – butas Vilkpėdės g. Butą pardavinėja brokeris, bet jis į apžiūrą vėluoja ir sako, jog eitume
patys – savininkas viską aprodys ir papasakos, o jis eigoje prisijungs. Gerai, užeikime. Pasitinka vidutinio
amžiaus vyras, maloniai bendrauja. Papasakoja, kad viską pasidarė pagal feng shui filosofiją. Mano klientas
klausia, kur miegamajam būtų galima pasikabinti televizorių:

- O kam tau televizorius? Taigi išeik į lauką! Pažiūrėk koks miškas. Kam tu tą televizorių žiūri?
- Nu tai, kad įdomu. Žinias kokias, filmą...
- Nereikia čia to televizoriaus, kad smegenis plautų.

Ok, diskusija baigta tuo klausimu, savininko pozicija aiški, einam toliau. Rašoma, kad butas 83 kv.m, bet
eigoje vėlgi sužinome, kad į kvadratūrą įskaičiuota 13 kv.m lodžija tai butas akyse susitraukia iki 70 kv.m.
Aišku čia ne savininko kaltė, bet vis tiek... Savininkas užtikrina, kad mano klientui tikrai daugiau vietos
nereikia, puikiai gyvensis ir čia. Aunantis batus įeina ir butą pardavinėjantis brokeris. Prie įėjimo durų šalią
lubų prikabintas skersinis tarsi skalbiniams džiauti ar kažkam. Paklausiam, kam jis skirtas. Žodinio atsakymo
nebuvo. Savininkas tiesiog priėjo prie skersinio ant jo užšoko ir pradėjo įraudęs daryti prisitraukimus. Gerai,
supratom. Pagalvosim, viso geriausio.

Kokios išvados? Tiek būnant brokeriu, tiek paprastu pirkėju su turto pardavėjais tiesiogiai bendrauti sekasi
gana sunkiai, tai reikalauja daug energijos ir kantrybės: dauguma savininkų neleidžia ramiai pasižiūrėti
būsto, pastoviai be pertraukų šneka, bando užpildyti tylos pauzes, taipogi pagrįstai ir nepagrįstai giria savo
namus. Visi pardavėjai laiko save gerais derybininkais ir derybos dažniausiai apsiriboja „nieko nenuleisiu“,
„nu simboliškai galime derėtis“. Aišku visa tai papildoma, jog savininkas parduoti neskuba, įsirenginėjo viską
kaip sau, kaimynai dar brangiau pardavė ir pan.

Tokia ta NT brokerio darbo kasdienybė